Miegojimas kartu su vaiku; Vaiko ir mamos išsiskyrimas.

Yra tik dvi dienos metuose, kai nieko negalime padaryti – tai vakar ir rytoj. Rytų išmintis.

Sveiki, esu mama Ramunė. Mano sūnui penkeri. Noriu pasidalinti su Jumis savo ir kitų tėvų gerąja patirtimi, kad gyvenimas su vaikais mums būtų lyg geras žaidimas: su iššūkiais ir malonumu.

Tikiu, kad žmogus nuolatos keičiasi. Kai į mūsų gyvenimus ateina vaikai, mes pradedame daryti neįmanomus dalykus. Kai abejojame savo sprendimais, ieškome palaikymo. Tikiuosi, kad ši informacija pastiprins Jus kurti savo unikalų mamystės ir tėvystės kelią, atsižvelgiant į savo vaikų unikalumą. Mes darėme klaidas vakar. Ir tai nereiškia, kad rytoj darysime vėl taip pat. Ir tik šiandien galime išdrįsti pasielgti kitaip. Sėkmės mums visiems!

Dovanoju Jums skaitinius, kurie ypač aktualūs tėvams pirmaisiais vaiko gyvenimo metais.

1 dalis. Apie miegą kartu su vaiku.

2 dalis. Apie ankstyvą mamos ir kūdikio išsiskyrimą.

1 dalis. Apie miegą kartu su vaiku.

Kodėl mama nori miegoti kartu su kūdikiu?

Atsakymas labai paprastas. Nes tik šalia kūdikio mama jaučiasi rami. Nes taip mamai patogiau žindyti kūdikį pagal poreikį. Ypač kai kalbame apie naktį. Yra mamų, kurios pirmąją naktį neužmerkia akių ir vis žiūri, ar jų ką tik gimęs stebuklėlis kvėpuoja. Tokie mamų išgyvenimai pirmomis mamystės dienomis yra labai normalūs. Moteris, pagimdžiusi vaiką, intuityviai jaučia, kad turi kuo daugiau būti šalia savo kūdikio ir negali taip paprastai palikti jo vieno. Pasikliaukite prigimtine savo intuicija. Ji padės Jums tapti geromis mamomis savo vaikams. Nes ką tik gimusiam vaikeliui saugumas ir mamos kūniškas artumas yra gyvybiškai svarbūs. Miegojimas kartu su vaiku, natūralus žindymas kaip gyvenimo su vaiku įpročiai yra labai natūralūs. Todėl labai normalūs. Jie slypi kiekvienos moters prigimtyje. Kiekviena mama turi savyje programą, instaliuotą evoliucijos: žindyti vaiką pagal poreikį, būti visuomet šalia gimusio kūdikio, o ypač naktį, ir taip išgelbėti žmoniją nuo išnykimo. Mamai tai užtikrina vidinį komfortą. Vaikas, gyvenantis pagal tokią natūralią programą, aprūpinamas svarbiausiais dalykais: saugumu, šiluma, artumu, ramybe ir meile.

Mamos vidinė programa ir modernus pasaulis.

Mes gyvename visuomenėje, kuri pateikia tam tikrus uždavinius „šiuolaikinei, moderniai supermamai“. Vienas iš jų – kuo anksčiau palikti vaiką vieną, o dar geriau – savo kambaryje. Kam nuo to geriau? Kitiems, tik ne mamai ir vaikui. Visų pirma apie tuos kitus. Kai vaikelis miega atskirai nuo mamos, jam reikia lovelės, jam reikia kokio mielo žaislo, su kuriuo galėtų naktimis miegoti, jam reikia muzikinės karuselės, dainuojančios lopšinę, jam reikia švytinčių naktimis lubose žvaigždelių, avyčių ir mėnulio. Jam net gi reikia atskiro kambario. Vaikui reikia visko daug, kad tik jis ramiai užmigtų, kad tik jam būtų geriau. Susimąstykime. Iš kur tokios „žinios“? O gal kas nors apklausė dar nekalbančius kūdikius? Tikrai ne! Visa tai susiję su tam tikrų prekių ir paslaugų vartojimu. Tai tik biznis ir nieko daugiau! Realiai vaikui ir jo saugumui bei ramiam miegui reikia vieno jį globojančio suaugusiojo. Jam reikia tik mamos, pageidautina – žindančios. Ir visai nesvarbu, ar mama miegos su vaiku prabangiuose apartamentuose, ar akmeninėje oloje. Jei kalbam apie mamą ir vaiką, tai jų gerovei reikia kūniško ryšio, nes tai vienas iš mamystės džiaugsmų, suteikiančių malonumo abiem pusėm. Ir to nereikia nei gėdytis, nei vengti. Žindyti vaiką, jaustis ramia, miegoti ramiai, patenkinti vaiko poreikį būti šalia jam svarbiausio žmogaus ir patenkinti savo poreikį būti šalia vaiko – tai nepakartojama mamystės patirtis, daranti vaiką ir mamą laimingais ir artimais visam gyvenimui.

Kur dėtis naktį vaiko tėčiui?

Dar vienas šiuolaikinis uždavinys šeimai – kuo greičiau po vaiko gimimo vėl pradėti gyventi vyro ir moters asmeninį poros gyvenimą. Kaip jis atrodo? Miegoti dviese, pageidautina atskirame kambaryje, kur nors išeiti be vaiko, atostogauti be vaiko ir pan. Žmonės kalba, kad negalima pratinti vaiko užmigti žindant. O dar baisiau yra pripratinti vaiką miegoti kartu. Man kyla paprastas klausimas: o prie ko mes pratiname vaiką jį migdydami žindant ir miegodami kartu? Nes jei tai kažkas blogo, tai kodėl mes nebijome pripratinti savo vyrų prie to kažko miegodami su jais kartu? O gal praėjus nuo santuokos pradžios 6 mėnesiams reikėtų pradėti miegoti atskirai? Normaliu atveju moteris su vyru vienoje lovoje miega ne tik dėl sekso. Įsikniaubti į mylimą žmogų, pajusti jo artumą ir šilumą yra neapsakomai gera ir saugu. Miegojimas kartu yra tam tikra artumo ir emocinio ryšio išraiška. Tokį norą miegoti kartu turi dauguma, bet tikrai ne visi suaugę. Kadangi mūsų vaikai paprastai yra kilę iš tos pačios žemės, o ne iš marso ar veneros, tai visai nieko keisto, kad jie taip pat nori miegoti kartu bent su vienu mylimu suaugusiu. Nieko nenormalaus tame nėra. Todėl turintiems vieną vaiką yra puiki išeitis – didelė šeimyninė lova, kai tėtis, mama ir vaikelis miega kartu. Ir tai netruks amžinai.

Mitai apie miegojimą kartu

1 mitas: miegojimas kartu su tėvais sąlygoja vaikų nemigą.

Šis teiginys yra paneigtas moksliniais tyrimais. Nustatyta, kad vaikai, kurie miega kartu su tėvais, mažiau protestuoja prieš ėjimą miegoti ir patiria mažiau sunkumų, susijusių su miegu. Nuo sūnaus gimimo miegojau kartu su juo ir per pustrečių metų nesu patyrusi, ką reiškia blogas vaiko miegas ar nenoras eiti miegoti. Specialistai teigia, kad vaikų neramus miegas ankstyvojoje vaikystėje dažnai būna susijęs su tėvų noru, kad vaikai miegotų atskirai. Jei man kas nors lieptų miegoti parke ant suoliuko, tikrai stebėtų „miego sutrikimą“. Miegodama savo lovoje namuose galiu pademonstruoti ypač gerus miegojimo įpročius. Grąžinkite vaikams, miegantiems neramiai naktį, mamas ir pamatysite, kaip ramiai jie moka miegoti.

2 mitas: miegojimas kartu sąlygoja staigią kūdikių mirtį.

Šis teiginys taip pat yra paneigtas moksliniais tyrimais. Taip jau yra, kad per pirmus dvylika gyvenimo mėnesių kai kurie kūdikiai miršta. Ir nesvarbu, ar jie miega kartu su tėvais, ar atskirai. Specialistai nustatė tam tikrus tokios staigios kūdikių mirties rizikos mažinimo būdus. Per pirmus šešis vaiko gyvenimo mėnesius nerekomenduojama jo palikti vieno miegoti atskiroje patalpoje. Taigi miegojimas kartu su kūdikiu yra vienas iš apsauginių faktorių. Kai kurios mamos ir tėčiai bijo prispausti savo kūdikį per miegus. Tai yra visiškai neįmanoma, jei tik mama ir tėtis nėra apsvaigę nuo alkoholio ar pan.

Įvertinkite specialistų rekomendacijas

Vienos televizijos laidos metu išgirdau gydytojo rekomendaciją jaunoms mamytėms: nuo šešto gyvenimo mėnesio pradėkite migdyti vaiką jo lovelėje; ji tokia jauki, todėl vaikutis jausis taip, kaip mamos įsčiose ar šalia jos. Gerbiami gydytojai, atminkite, kad Jūsų žodis yra labai svarus. Ypač nepatyrusioms ir abejojančioms mamoms. Iš tiesų tokia rekomendacija – tikras melas. Nes mamos įsčių ar jos artumo niekada neatstos medinė lovelė su grotomis. Nes tuomet galima būtų padaryti daug klaidinančių išvadų žmonėms apie visokį imitavimą. Tokia rekomendacija yra tik gražių lovelių reklama. Ir kodėl migdyti atskirai vaikelį reikia nuo šešto mėnesio? Kodėl ne nuo penkto arba ne nuo septinto mėnesio? O gal yra kokių įrodymų apie miegojimo kartu nuo šešto mėnesio žalą? Kodėl pliušinis miego draugas keturmečiui vaikui yra nežalingas, o mama ar tėtis pašonėje naktį – tiesiog nenormalu? Ar tėvai nebijo, kad vaikas pripras prie pliuškio? O kaip marliukai, kuriais apsimėtę vaikai užmiega? Vaikai yra protingi sutvėrimai. Jie mamos stoką bando kompensuoti įvairiais kitais negyvais objektais. Psichologai teigia, kad toks įprotis artimą ryšį kompensuoti daiktais vėliau yra siejamas su įvairiomis priklausomybėmis. O pastarosios apsunkina suaugusiojo gyvenimą ne juokais.

2 dalis. Apie ankstyvą mamos ir kūdikio išsiskyrimą.

Išsiskyrimo esmė

Kai du žmonės emociškai susiję, išsiskyrimas, normaliu atveju, neramina abu. Ką mes darome po dienos išsiskyrimo su savo mylimuoju? Apsikabiname, pasibučiuojame, pabūname kurį laiką kartu, kažką nuveikiame. Kūniško artumo dėka abu partneriai nusiramina, atgauna emocinę pusiausvyrą, pasijunta saugiai. Ne tik verbalinis bendravimas yra svarbus. Vaikams išsiskyrimo esmė yra dar labiau visa apimanti. Štai kodėl mes, mamos, matome stiprias vaikų reakcijas į išsiskyrimą su mumis.

Kūdikio ir mamos vienovė

Ką tik gimęs vaikelis yra labai priklausomas nuo mamos. Normaliu atveju mama žindo savo kūdikį pagal poreikį. Todėl ir taip aišku, kad mama su kūdikiu turi būti šalia. Taip surėdyta gamtos. Tai yra labai natūralu. To nereikia mokytis. Vienas pagrindinių kūdikio ramybės šaltinių yra buvimas šalia mamytės. Kaip galima daugiau, kaip galima intensyviau. Dažnai mamos klausia: kiek laiko man reikia būti šalia gimusio kūdikio? Atsakymas labai paprastas: tiek, kiek reikia. Išmokime vadovautis savo motiniška intuicija, įsiklausyti į savo vaikelį, stebėti jį. Vaikai mums patys viską praneša. Atminkime: ką tik gimusiam mažyliui buvimas šalia mamos yra gyvybiškai svarbus. Reikia nusiteikti būti su kūdikiu kartu pagal jo poreikį. Nes tik per pirmus gyvenimo metus kūdikiai išmoksta jaustis saugiai.

Kas yra išsiskyrimas kūdikiui?

Kai kalbame apie kūdikius, turime suprasti, kad jiems išsiskyrimas su mama yra bet koks laikas, praleistas be mamos. Štai kodėl vaikai verkia, kai kurie net labai verkia, kai mamos pasitraukia nuo jų vos akimirkai. Kūdikiai išgyvena nesaugumo jausmą, baimę. Jie skausmingai išgyvena išsiskyrimą. Nes jie dar negali pasirūpinti savimi. Garsus rėkimas, klykimas yra vienintelis kūdikio būdas pranešti apie jo jaučiamą grėsmę. Ir su kūdikiškom manipuliacijom tai neturi nieko bendro. Kūdikis tuo metu jaučia grėsmę, tarsi jis būtų perkeltas į filmuko „Ledynmetis“ laikus. Aiškumo dėlei atminkime: mamos pasitraukimas nuo vaikelio ir dingimas iš jo regos lauko yra išsiskyrimas; mamos išėjimas į kitą kambarį yra išsiskyrimas; mamos išėjimas praustis į dušą ir vaikelio palikimas vieno kambaryje yra išsiskyrimas; kūdikio palikimas su kitais suaugusiais žmonėmis yra išsiskyrimas su mama. Mūsų kitas kambarys vaikui reiškia „mamos nėra“, mūsų minutė vaikui reiškia valandą, mūsų diena vaikui tolygi mėnesiui. Mūsų metrą vaikas suvokia kaip kilometrą.

Kaip atstatyti vaikelio saugumo jausmą?

Jau išsiaiškinome, kad net ir po trumputėlio išsiskyrimo kiekvienas žmogus nori atstatyti prarastą ryšį su jam svarbiu asmeniu. Taip ir mūsų mažulėliai po išsiskyrimo su mamomis siekia atstatyti savo emocinę pusiausvyrą. Pasakysiu didelę paslaptį, kad tai nieko mums, mamoms, nekainuoja. Vaikams nereikia nei brangių žaisliukų, nei brangių rūbų, nei saldumynų. PO IŠSISKYRIMO SU MAMA VAIKUI REIKIA TIK MAMOS. Būkite su vaiku, žaiskite su juo, neskubinkite įvykių eigos ir pamatysite, koks ramus gali būti jūsų vaikelis net po dienos nesimatymo su jumis. Leiskite savo mažyliui ar mažylei mėgautis jūsų kompanija, užsiimkite vaiko mėgstama veikla. Kai tik vaikas pasijus saugus, turėsite laiko sau.

Kaip reaguoti po trumpučių išsiskyrimų?

Jei norime paisyti vaikelio poreikių, kiekvieną išsiskyrimą turime interpretuoti savo vaikelio, o ne knygose aprašyto vaikelio, akimis. Jei pastebėjote, kad mažylis netoleruoja jūsų dingimo iš regos lauko (verkia ar kitaip reiškia savo nepasitenkinimą priverstine vienatve), pasistenkite nedingti. Kūdikiai nesupranta pasakymo: aš tik trumpam bėgu į virtuvę. Jie verkia ir tiek. Nes jaučiasi nesaugiai. Kai vaikas jaučiasi saugus, trumpą priverstinį išsiskyrimą su mama jis išgyvena ne taip skausmingai. Jei mažylis ramiai guli lovelėje su žaisliukais tris minutes kai jūs nubėgote į tualetą, grįžę būtinai prieikite prie jo. Nesvarbu, kad jis neverkia. Nereikia laukti, kol pradės verkti. Nes taip sulauksite vaiko nesaugumo jausmo išgyvenimo. Nei jums, nei vaikui tokie skausmingi išgyvenimai nereikalingi. Priėję prie ramiai gulinčio mažylio, jį pakalbinę, paėmę ant rankų jam patvirtinsite, kad viskas gerai, jis saugus. Taigi principas yra labai paprastas: paimti vaikelį ant rankų, duoti pažįsti, pakeisti sauskelnes, pasūpuoti, pažaisti, padainuoti dainelę. Net neabejoju, kad mamos, nešiojančios savo kūdikėlius vaikjuostėse ar slinguose, taip pat labai prisideda prie jų saugumo jausmo

Pagarbiai,

draugiška šeimai psichologė – Ramunė Želionienė. 2012 m.