Jaunos mamos gyvenimo dekoracijos ir užkulisiai

Šį straipsnį skiriu besilaukiančiai ir mažus vaikus auginančiai moteriai. Nors patarimai tiktų visoms – jaunai merginai, ištekėjusiai ir netekėjusiai, nėščiai ir pagimdžiusiai, neturinčiai vaikų, dirbančiai namie ar siekiančiai karjeros,  jaunai merginai ar brandžiai moteriai, – visoms, kurios pajunta nuovargį ir nusivilia, kad ne viskas gaunasi tobulai.

Moterų socialiniai vaidmenys – kaip tortai.

Moterų gyvenimai panašus į tortus – yra įvykiai tarsi cukrinių gėlyčių papuošimai, juos noriai parodom keldami nuotraukas į socialinius tinklus. Taip pat yra kremo sluoksniai – tai mūsų šventės, maloni veikla ir džiaugsmingi įvykiai, o visa tai laikosi ant sausokų biskvito sluoksnių – atsakomybės, buities darbų, pareigų. Tas sausas sluoksnis yra būtinas, kitu atveju nebus kur tepti kremo ar dėti cukrinių dekoracijų. Iš esmės, gyvenime labiausiai vertingas balansas, kai visko yra toks teisingas torto sluoksnių santykis – yra pareigų ir atsakomybių, yra malonūs ir džiuginantys dalykai ir yra tokių gražių akimirkų, kad jas verta parodyti draugams. Valgantys tik kremą ar papuošimus, nutunka, apsąla ir suserga.

Sulig kiekvienu savo socialiniu vaidmeniu žmona, mama, darbuotoja, dukra, draugė, sesuo – mes išsikepam po tortą. Sunkiausias iš jų – Mamos. Nėštumas, gimdymas, žindymas, slaugymas, auginimas, priežiūra, rūpesčiai, – vien tik biskvitas. O kur kremas? Tiesa sakant jo beveik nėra, nes vaikai be motiniško atsidavimo ir rūpesčio neužauga, be suaugusio globos neišgyvena. Gamta pasirūpino, kad vietoje malonumų, džiuginančių įvykių, moteriai būnančiai namie su naujagimiu gamintųsi  malonumo hormonas – oksitocinas. Galima sakyt gaminasi savaime, žiūrint į vaiką, jį žindant. Taigi, matote, tokiu būdu Gamta pasirūpino, kad neišprotėtume tarp keturių sienų. Ši Gamtos pagalba yra laikina, vėliau kai sustiprėsime turime pačios savimi pasirūpinti.

Pagimdžiusių moterų virsmai

Sunkiausia akistata moters laukia tada, kai pagimdžius apsiverčia visas pasaulis. Ji nebegali susitikti su draugėmis, ji nebegali palaikyti namie tokios tvarkos, kokia buvo kai su vyru kūrė namų interjerą, o ir šiaip ji daugiau nieko nebegali daryti – tik rūpintis naujagimiu ištisą parą, septynias dienas per savaitę. Sunkiausiai šį etapą išgyvena reiklios ir atsakingos moterys, iki nėštumo atostogų dariusios įspūdingas karjeras, gabios, protingos, reiklios sau ir kitiems, kaip minimum išgriovusios bent vieną namų sieną ir vietoje apjungtos virtuvės su svetainę įrengusios vaiko kambarį. Staiga, o dieve, nieko nebegali valdyti! Taigi ją valdo visi – naujagimis, vyras, medikai, visuomenė.  Visas pasaulis apsiverčia – iš gražios ir protingos ji išgyvena virsmą, kai nebetenka galių administruoti ir pasijaučia tarsi pažeminta pareigose iki tvarkytojos, kuri sunkiu darbu užtikrina patogų gyvenimą kitiems – vaikui, vyrui. Artimiesiems taip pat. Juk teko girdėti – „Padaryk tą ir tą, juk sėdi su vaiku namie“.

Būdama mama sulig kiekvienu vaiku šį virsmą praėjau skausmingai – nuo nenorėjimo įeiti į kambarį kur įsiverkė kūdikis, dvigubai ilgesnio pabuvimo duše, nei reikia (kol negirdžiu vaiko riksmo, lai vyras sūpuoja ;-) ) iki slėpimosi už karjeros, kad tik nereiktų 24 val per parą šluostyti nosių, sekti pasakų, skalbti, virti, šokinėti naktį iš lovos, žaisti vaikiškų žaidimų ir atsakinėti į „Kodėl?“. Signalą, kad kažkas su minim negerai, gavau parduotuvėje paklausiau pardavėjos „Ar pieniuko turite?“. Nesupratusi perklausė, kokios prekės noriu. Išsiaiškinome, kad paprasto pieno. Tada suvokiau, kad pati save susisiaurinau iki penkiamečio žodyno, o gyvenimas išorėje vyksta be manęs. Atėjo troškimas ką nors padaryti nedelsiant – arba užsitepu kremo, arba tuoj paspringsiu sausu biskvitu. Tas suvokimas, kai suprantame, kad taip gyventi jau nebegalime, o kitaip dar nemokame, dažnai nusviedžia į kokį kraštutinumą – tai mama perduoda vaikus auklėms ir išeina dirbti itin atsakingo darbo, nuo nulio pradeda verslą, įstoja į doktorantūrą, išvyksta stažuotis į užsienį, žodžiu vienaip ar kitaip pabėga nuo vieno kraštutinumo į kitą. Ir šiaip suaugę mes labai mėgstam pabėgimus. Vyrai čia nepralenkiami bėgikai – sportas, kelionės, hobiai, alkoholis, TV – viskas, kad tik nereiktų išbūti artimuose santykiuose su vaikais, žmona, tėvais. Moterims sunkiau pabėgti, nes visuomenėje gajūs stereotipai – aplink vaikus tūpčiojanti mamaitė laikoma gera motina, o patikėjusi vaikus auklėms – žiauri karjeristė. Taigi, ryk sausą biskvitą, mieloji, jei nerysi – mes tave pasmerksim!

Teisingai pasikirstytos jėgos ir mokėjimas pabūti silpna

Dabar suprantu, kad nuo to momento kai tampi mama, privalai teisingai paskirstyti savo ribotus resusrsus – tai yra teisingai paskirstyti torto sluoksnius. Taip, tu tapai mama ir kuri laimę naujai gimusiam žmogui. O kas tave atleido iš suaugusio žmogaus pareigos tobulėti ir atsakingai kurti SAVO laimę? Tu neturi nieko artimesnio už save pačią. Pradžioje, kol kūnas atsigaus po gimdymo, tavimi rūpinasi Gamta. Tik spėk suktis.  Gimdymas, žindymas, pilvo diegliai, kėlimasis naktį, pačiučiavimai, pasupimai, apkabinimai, lopšinės, pilvelio masažai, apsilankymai pas gydytoją – tavo biskvito sluoksnis. Skalbimas, džiovimas, lankstymas, valgio gamyba, namų tvarkymas – ne tavo, o tau padėti norinčių artimųjų sluoksniai. Mokėk priimti pagalbą. Mokėk jos paprašyti. Žinok, naujam šeimos nariui gimus visi džiaugiasi ir nori tame kažkaip dalyvauti. Leisk dėl tavęs ir vaiko padaryti ką nors gero. Reikliosios ir pareigingosios nemoka priimti pagalbos. Jos nejaučia savo kūno, miego trūkumo, užblokuoja skausmo pojūčius ir toliau stengiasi valdyti situaciją – ne tik maitina ir prižiūri vaiką, bet pagaminusi vakarienę pasitinka vyrą pasidažiusi ir persirengusi seksualiai drabužėliais. Socialinis vaidmuo Mama – menkas pirmaklasių žaidimas! O štai Reiklioji Tobulybė sugeba atlikti vaidmenį trys viename – Mama-Žmona-Meilužė.  Va čia tai lygis! Žinau atvejį, kai viena Reiklioji Tobulybė paruošė vyrui vakarienę, paserviravo stalą, uždegė kvepiančias žvakes, o atidarius vyrui duris nualpo. Prasiskėlė galvą. Iškvietė greitąją, paguldė į ligoninę, diagnozė – bendras organizmo išsekimas.  Ėjo 3 savaitė po gimdymo.

Senolių išmintis

Mūsų senolės neturėjo tiek buitinės technikos ir išmaniosios įrangos, bet buvo išmintingos – pagimdžiusią moterį vadindavo Šešiauninke ir šešias savaites jai virdavo valgyt, prižiūrėdavo gyvulius, skalbdavo ir šiukštu neleisdavo į lauką. Kiekvienoje pasaulio šalyje senovės tautos turėjo papročius saugančius pagimdžiusias moteris nuo išorinių grėsmių ir atleidžiančias nuo pareigų, kad gerai atliktų tą vienintelę ir svarbiausią pareigą – būti kartu su vaiku. Kinijoje – 8 savaites, Ispanijoje, Rusijoje – 2 mėnesiai. Maždaug tiek, kiek reikia moteriai ir vaikui sustiprėti, maždaug tiek, kiek valosi ir traukiasi gimda, t.y. užsidaro vartai infekcijai.

Po kelių savaičių mama sustiprėja, o kūdikis adaptuojasi prie Pasaulio, kupino bakterijų. Jis mokinasi žįsti, ji mokinasi žindyti. Jis dėlioja paros ritmą, ji – prisitaiko ieškodama pusvalandžių numigti šalia, pavalgyti, nusprausti, nubėgti į tualetą. Šis duetas mokinasi šokti. Karts nuo karto duetas pavirsta į trio  “Mama-vaikas-tėtis“. Visi trys mokinasi šokti. Svarbu suvokti, kad sunkios pamokos nesitęs amžinai, netrukus mėgausitės šokiu ir improvizuosite.

Artimieji – pagalba ar vargas?

Čia verta aptarti ankstyvą naujagimio lankymą. Būtų normalu seneliams, artimiesiems ir draugams neskubėti, nesiveržti „tik pusvalandžiui“ ir sulaukti bent jau tėvelių pakvietimo. Tikėtina, kad svečiai bus pakviesti, kai mama atsigaus po gimdymo, abu tėveliai susipažinę su nauju šeimos nariu ir įvaldę komandinį darbą – maitinimas-miegas-prausimas, patys panorės pasidalinti savo džiaugsmu.  Keistai atrodo bendradarbės užgriuvusios jauną, tik ką iš gimdymo namų sugrįžusią šeimą– balionų puokštę įteikia sloguojanti ir čiaudinti skyriaus vadovė, gimdyvė mandagiai atsakinėja į bendradarbių klausimus, kadangi sėdėti dar negali dėl pertemptų tarpvietės raumenų,  tad persikreipusi atsiprašinėja, kad neturi kuo pavaišinti, tėvas sūpuoja rėkianti naujagimį  ir visi įsitempę laukia kol praeis laikas, kada mandagu būtų vieniems išeiti, kitiems – išlydėti.  Kartais reikia mokėti pasakyti NE.

Besilaukiančiai šeimai verta pagalvoti, kokie žmonės bus šalia jų tuo sunkiuoju laikotarpiu, sugrįžus iš gimdymo namų. Jei yra palaikantys seneliai, suprantantys, kad pagalba tokiu atveju yra maisto pagaminimas, namų sutvarkymas, skalbinių išdžiovinimas, produktų nupirkimas, jų pagalba vertinga ir ją reikia priimti. O tokius pagalbininkus, kurie sako „ vaiką mes pažiūrėsim, o tu tvarkykis“, „vargšelis, verkia alkanas, duokit daugiau mišinėlio“, „gerk kmynų arbatą su chalva, kad pieno padaugėtų“, geriau nukelti vėlesniam laikui, tarkim po 3 mėnesių, kai mama ir vaikas bus sustiprėję, abu tėveliai jau atsparūs dezinformuojantiems patarimams ir galės su džiaugsmu priimti svečius.

“Kodėl nieks nesakė, kad sunkiausia – ne gimdymas, o žindymas?

Šia frazę nuolat girdžiu konsultuodama gimdyves dėl naujagimių žindymo. Nežinau ką atsakyti, kad padėčiau nemoralizuodama “reikėjo daugiau domėtis”. Gimdyvei ir taip sunku. Pagimdyti ir išbūti iki galo Mama, tai nėra pasiaukojimas į vienus vartus. Tai sveikas balansas tarp saldaus kremo ir biskvito. Pirmas sluoksnis lai bus biskvito – tai pasiruošimas motinystei ir tėvystei (!) nėštumo metu, kuomet vienas svarbiausių etapų turėti pakankamai informacijos ne tik apie gimdymą, bet ir apie naujagimio žindymą, sveikatos būkles, kūdikio primaitinimą, vaiko atjunkymą, šeimos narių pagalbą.   Lai po gimdymo sustiprėjusi Mama vis dažniau prisimena Moterį – sluoksniuoja savo gyvenimą ne tik pareigomis, bet ir mažytėmis šventėmis sau – pradžioje bent valandą pasivaikšto viena gryname ore, pasiklauso muzikos, ar su dviračiu apvažiuoja ratą, vėliau lanko dailę, sporto klubą, dainuoja sutartines, susitinka su kitomis Moterimis, užveisia gėlyną, puošia namus, verda naminį muilą, kuria vėrinius, lanko vairavimo pamokas – tinka bet kokia veikla, kuri džiugina ir gražiai dera su Motinyste. Prisimenu, kai sugrįždavau iš tokių mamiškų pabėgimų, stipriai apkabindavau vaikus, šypsodavausi vyrui ir spindinčiomis akimis peržvelgdavau savo namus – kaip gera sugrįžti. Kaip gera pajausti save vertingu žmogumi, teisėtai kuriančiu laimę ne tik kitiems, bet ir sau.

Jei supratai, kad pasiruošimas būti mama šis tas daugiau, nei kraitelio supirkimas, kviečiu ateiti į ŽINDYMO KURSUS:

Straipsnį parašė Rasa Siudikienė, sertifikuota žindymo konsultantė – IBCLC. 2018 m.